„steve jobs|“ pasmerktas (ne)sėkmei?
Pirmą gruodžio savaitę Lietuvoje pradėtas rodyti filmas „Steve Jobs“ obuolys.lt top dvidešimtuke užimą 8 vietą. Filmą per savaitę pažiūrėjo vos 2649 žiūrovai? Nežinau kaip jie sudaro šį top’ą, bet tarkime tai tiesa. Ilgai lauktą ir už Atlanto Apple gerbėjus spėjusį nuvilti filmą „Steve Jobs“ režisavo britų režisierius Danny Boyle (tas pats, kuris režisavo „Lūšnyno milijonierių“ ir Londono vasaros olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją). Scenarijų šiam filmui parašė Aaron’as Sorkin’as, kurį įkvėpė Walter’o Isaacson’o parašyta Steve Jobs biografija. Atlikti pagrindinius vaidmenis buvo pakviestos tokios žvaigždės kaip Michael Fassbender, Kate Winslet ir Jeff Daniels. Filmo biudžetas - 30 mln JAV dolerių. Atrodo, turint tokią komandą vieni niekai surinkti milijonus žiūrovų kino salėse. Bet realybė parodė ką kitą.
Dar prieš premjerą JAV, filmas sulaukė nemažai kritikos. Be to, jog pagrindinį vaidmenį atlikęs Michael Fassbender yra visiškai, tiesiogine to žodžio prasme, nepanašus į savo herojų - velionio žmona bandė boikotuoti filmo premjerą, ragindama kino teatrus išbraukti filmą iš repertuaro, argumentuodama jog filme vaizduojamas jos vyras tikrovėje buvo kitoks, geresnis ir labiau mylintis savo ilgai nepripažintą dukrą Lisą, o filmas būtent apie ją. Dabartinis Apple CEO Tim Cook išvadino filmo kūrėjus oportunistais, į ką Sorkin’as atkirto, jog nevalia kalbėti apie oportunizmą tiems, kurie lobsta žinodami apie nežmoniškas darbo sąlygas Kinijos fabrikuose, kur surinkinėjami Apple įrenginiai. Kritikai tokį našlės ir Apple vadovų elgesį įvertino, kaip neblogą reklaminę kampaniją, o kino teatrai nusprendė neišbraukti jo iš repertuaro.
Po kelių išankstinių premjerių (rugsėjo 5 d. ir spalio 9 d.) spalio 23 d. filmas išplaukė į plačiuosius JAV kino teatrų ekranus. Spauda sumirgėjo skambiomis antraštėmis: silpnas, nuobodus, neįdomus, 10 kartų pakartota koks Fassbender’is nepanašus tiesiogine ir netiesiogine prasme, nuviliantis, puikus, nuostabus. Po tokių kalbų kiekvienas suabejos ar verta eiti į kino teatrą, sumokėti nemažus pinigus, nes gi nieko naujo ten iš esmės nepamatys. Kitas dalykas - kompanija Apple turi armiją hater’ių, kurie ne už ką neis į šį filmą, tad greičiausiai bet kokia kita biografija sulauktų didesnio dėmesio. Šiais laikais jaunimas, kuris prieš metus gavo savo pirmąjį iPhone, apie Hitlerį bus girdėjęs daugiau nei apie Steve’ą Jobs’ą jiems nekeliantį jokių emocijų, o tai dar viena priežastis neiti į kino teatrus. Tai tik keletas pavyzdžių kodėl filmas sulaukė mažiau žiūrovų nei buvo tikėtasi.
Per pirmą savaitgalį filmas surinko vos 7.3 mln JAV dolerių - kiek daugiau nei Kutcher’io „Jobs” (6.7 mln JAV dolerių su biudžetu 12 mln JAV dolerių). Šiandien „Steve Jobs“ jau keliauja per Europos kino ekranus ir po truputį pradeda atpirkinėti savo išlaidas, nors vis dar yra nuostolingas. Neabejotinai filmas surinks tiek, kad padengtų jo sukūrimui skirtas išlaidas, gal net truputį uždirbs, bet jis netaps aukso puodu jo kūrėjams ir, greičiausiai, taps gera pamoka visiems kas ateityje nuspręs kurti panašius filmus. Biografiniai filmai - slidus reikalas ir skirti labai siauram žmonių ratui. Jei šiandien visi žino kas yra iPhone ar Apple, tai nebūtinai visi žino kas toks Steve Jobs.
Grįžtant prie filmo… Žinojau tik tai, jog daug dėmesio bus skiriama santykiams tarp Jobs’o ir nesantuokinės jo dukros Lisos ir kadangi skaičiau Walterio Isaacsono parašytą biografiją, tai smalsumas paėmė viršų. Ir šiaip, ką čia teisinuosi, aš gi tikras Apple Fanboy, tad eičiau į šį filmą bet kokiu atveju. Perskaitęs visus tuos straipsnius ir turėdamas išankstinę nuostatą „nieko naujo nepamatyti“ iškeliavau į kiną. Ir… nieko naujo nepamačiau, nes pakankamai gerai esu susipažinęs su Steve gyvenimo istorija. Tai, kad filmo komanda nesukišo viso gyvenimo į 122 min. buvo teisingas sprendimas, kaip tai buvo padaryta filme „Jobs“, kuris, mano manymu, buvo lyg atskiros informacijos ir įvykių kratinys su pradžia, bet be normalios pabaigos. Dar vienas teisingas bei drąsus sprendimas buvo noras parodyti mažai žinomus santykius tarp tėvo ir nesantuokinės dukters. Visas filmo siužetas nuo pradžios iki pabaigos sukosi aplink juos bei turėjo logišką pabaigą ir, tikėtina, padėjo tašką šioje istorijoje.
Akivaizdu, jog režisieriui nerūpėjo tai, kad beveik nei vienas aktorius nebuvo panašus į savo herojų (gal išskyrus John’ą Sculley vaidinusį Jeff’ą Daniels’ą), tad tai neturėtų rūpėti ir žiūrovui. Pirmąsias 10 minučių smegenys tam priešinasi, bet vėliau su tuo apsipranta ir prasideda tikras mėgavimasis filmu, kurį verta pažiūrėti kiekvienam - ne tik kasdien besinaudojančiam Apple produktais, bet ir tam kas išvis jų neturi ir norėtų pamatyti tikrą tėvo ir nepripažintos, bet giliai širdyje mylimos, dukros istoriją. Man patiko.
Kita svari priežastis suskubti apsilankyti kino teatre - aktorių vaidyba. Nors artimiausi Steve Jobs aplinkos žmonės ir išpeikė vaidybą, bet eiliniai žmonės tikrai nesužinos koks jis buvo iš tikro, o tai kad filmas pretenduoja į keturis “Auksinius gaublius” apie aktorių darbą pasako daug:
- Michael Fassbender (Steve Jobs) nominuotas į Geriausią dramos aktorių
- Kate Winslet (Joanna Hoffman) nominuota į Geriausią antro plano aktorę
- Aaron Sorkin (scenarijus) nominuotas į Geriausią scenarijų
- Daniel Pemberton (kompozitorius) nominuotas į Geriausią muziką
Tad tai jau šioks toks laimėjimas, nes šių žmonių darbas buvo pastebėtas, o nugalėtojai bus paskelbti 73-osios „Auksinių gaublių“ įteikimo ceremonijos metu įvyksiančios 2016 m. sausio 10 d. Beverly Hills’e (Kalifornija, JAV).
Buvau ir aš nuėjęs į kiną. Tiesą sakant prisiklausęs visokių atsiliepimų tikėjausi blogiausio, tad lūkesčiai buvo viršyti. Gera vaidyba ir kiek kitaip pateiktas biografinis filmas. Gal kiek keistas ir netikėtas filmo scenarijus kuris sukasi apie praėjusio šimtmečio tris didžiausius herojaus pristatymus (du iš kurių buvo vaizduojami, kaip fiasko) prieš kuriuos jis vaikšto užkulisiuose iš vieno galo į kitą arba ratais ir visi kiti sekioja ji pakaitomis ir randa jam ką pasakyt. Dedu pliusą :)