Nomofobija — baimė neturėti telefono po ranka

Šiais laikais kai mobilūs telefonai tapo ne tik darbo įrankiu, o kasdienine būtinybe, daug kas pamiršę telefoną namie ar jį praradę pajunta nerimą, baimę ar net paniką. Baimė neturėti galimybės patikrinti kas atsiuntė žinutę, negalėti patiems ją parašyti ar paskambinti bei sulaukti skambučio vadinama nomofobija ir ši baimė gali būti interpretuojama kaip yra liga.

Šių metų WWDC konferencijoje vyriausiasis programinės įrangos inžinerijos prezidentas Craig Federighi sakė, kad „mobilūs telefonai tapo tiek įprasti jog mes galime net nesuprasti kiek esame blaškomi.“

Šis jo pareiškimas buvo susijęs su naujų funkcijų pristatymu. „Apple“ pradėjo kovoti su mobilių įrenginių sukeliamais trikdymais. Jau ankstesnėse kompanijos išleistose operacinėse sistemose buvo įdiegta „Do Not Disturb“ funkcija, leidžianti „užčiaupti“ telefoną tada kai miegame paliekant galimybę sutrikdyti mūsų poilsį tik labai svarbioms personoms. Naujoje, „Apple“ mobiliems įrenginiams skirtoje operacinėje sistemoje kompanija įvairių telefono skimbčiojimų ir nevalingų telefono pakėlimo ir tikrinimo apribojimams skyrė dar daugiau dėmesio. „iOS 12“ atsiras galimybė nurodyti aplikacijų naudojimo dienos bėgyje laiko limitą. Žinoma, šį limitą galima ignoruoti, bet gal to daryti nereikėtų, nes neretai stebint, ypač jaunesnių žmonių elgseną, ji panaši į ligonių, kurie yra stipriai priklausomi nuo telefonų ar juose įdiegtų aplikacijų.

Tai, kad telefone reikia pakeisti nustatymus siekiant save patį sulaikyti nuo besaikio naudojimosi įrenginiu, skamba ironiškai. Tačiau realybė tokia — mums jau reikia papildomų kliūčių sulaikančių nuo nuolatinio naudojimosi mobiliais telefonais, nes patys mes jau nebesugebame susivaldyti. Nesvarbu ką darome — rašome straipsnį, kursinį ar diplominį, sėdime susirinkime ar pietaujame su šeima, draugais (sunkesnių ligos stadijų atveju ir teatre) — nejučiomis paimame į rankas telefoną ir tikriname ar kas neatsiuntė kokios žinutės, tikriname ir triname elektroninius laiškus, pažiūrime kas ką patalpino socialiniuose tinkluose. Rodos tai būtų pirmos būtinybės reikalai, svarbesni už tą darbą, kurį darome, žmones su kuriais bendraujame ar net elementarią pagarbą kitiems.

Priklausomybė nuo mobilių telefonų nėra labai naujas reiškinys. Dar 2015 metais 46 proc. amerikiečių teigė negalintys gyventi be telefono. Šiai „negaliai“ yra net sukurtas pavadinimas — „Nomofobija“, tai angliško „No Mobile Phone Phobia“ trumpinys. Jei norite patikrinti savo priklausomybės nuo mobilaus telefono lygį — tai padaryti galite atlikę tyrėjų sukurtą testą (tiesa, jis mokamas). Poreikio patikrinti telefoną dažnumas gali priklausyti nuo visos eilės faktorių. Pavyzdžiui jei esate žurnalistas, labai tikėtina, kad iš profesionalių paskatų telefoną į rankas paimsite dažniau.

Jau beveik dešimtmetis mokslininkai tyrinėja šį, priklausomybės nuo mobilių telefonų ar technologijų reiškinį. Tyrimų atlikta nemažai: tai tyrimai kaip ekranų skleidžiama šviesa veikia mūsų psichiką ir kognityvines funkcijas, tyrimas parodęs jog priklausomybė nuo telefono ne tik veikia mūsų širdies ritmą, bet ir psichiką bei gebėjimą atlikti užduotis, kaip antai testas parodęs, kad žmonės negalėję atsiliepti į skambutį, nes sprendė testą, dėl to suirzo ir negalėjo sėkmingai atlikti užduoties ar dar 2011 metais atliktas testas pademonstravęs, kad mūsų atminties galimybės kinta, nes viską galime rasti „Google“ ir „smegenims nėra reikalo“ prisiminti.

Nedidelio Korėjos universiteto mokslininkų atlikto tyrimo pristatyto Šiaurės Amerikos radiologijos bendruomenei, bet dar neperžiūrėto metu buvo tiriamos 19-mečių berniukų smegenys. Mokslininkai pasirinko paauglius, kuriems buvo diagnozuota priklausomybė nuo interneto ir išmanių telefonų. Jie nustatė, kad šių berniukų smegenyse yra didesnis kiekis GABA (angl. gamma-Aminobutyric acid arba γ-aminobutyric acid) – slopinančių neurotransmiterių, kurie lėtina smegenų signalus. Tai reiškia, kad šių berniukų gebėjimas sutelkti dėmesį ir susikaupti yra susilpnėjęs.

Ar pakanka „Do Not Disturb“ funkcijos galimybių? Kaip turėtumėme naudotis išmaniais telefonais — ar net kaip turėtų būti kuriami išmanūs telefonai — kad nekenktų mūsų smegenims?

MIT (Massachusetts Institute of Technology) grupės užsiimančios smegenų, atminties studijomis — Picower instituto neuromokslų profesorius Earl Miller sako, kad išmanūs telefonai verčia mus būti multitaskeriais (gebėti atlikti kelis veiksmus/užduotis vienu metu). Mūsų telefonų ekranai be perstojo nušvinta ir informuoja mus, kad mes gavome naują elektroninį paštą, žinutę, kas nors mus paminėjo socialiniame tinkle — šios žinutės atitraukia mus nuo atliekamos užduoties (kuri daugeliu atvejų yra susijusi su darbu ar mokslu).

Miller studijuoja daugiaužduotinį režimą (angl. multitasking) ir mūsų gebėjimą jį naudoti arba tikriausiai tiksliau būtų pasakyti mūsų negebėjimą jo naudoti. Mokslininkas sako, nors kai kurie žmonės mano jog jie gali multitaskinti, tai nėra tai ką sugeba mūsų smegenys.

Smegenyse išsaugoma gyvenimo ilgumo informacija. Tačiau, ji saugoma foniniame režime — mūsų ilgaamžėje atmintyje (angl. long-term memory — pagal Atkinson–Shiffrin modelį informacija čia saugoma neribotą laiką) ir laukia, kol ją iš ten iškrapštysime. Mes įtemptai negalvojame visą laiką ar aktyviai apie viską, kas sukaupta toje mūsų atmintyje per metų metus. Kai galvojame įtemptai, teigia Miller, mūsų informacijos kiekio apdorojimo pajėgumai yra riboti. „Žmonės iš tiesų gali galvoti tik apie vieną dalyką vienu metu“, — teigia mokslininkas.

Spėju, atsiras skaitančių šias eilutes ir teigiančių: „nesąmonė, aš puikiausiai multitaskinu“. Pabandykite vienu metu spręsti matematinį, pavyzdžiui sąlyginį uždavinį: „iš taško A į tašką B išvažiavo traukinys, po 20 minučių…“, skaityti eilėraštį, kurį paskui turėsite padeklamuoti atmintinai ir su draugui pasakoti apie pikosekundinio lazerio veikimo principą. Pabandykite ir būkite sąžiningi. Ar visa tai gebate sklandžiai atlikti vienu metu?

Kai Miller’is pakviečia žmones į savo laboratoriją patikrinti jų smegenų gebėjimą multitaskinti — jis mato, kad jos to nedaro. Jos greitai persijunginėja nuo vienos užduoties prie kitos. Mes to persijungimo galime ir nepastebėti, nes smegenys jį užglaisto ir tai gali atrodyti kaip vienu metu vykstantis veiksmas. Taigi, jei manote, kad vienu metu galvojame apie kelis skirtingus dalykus — iš tikro taip nėra — mūsų smegenys persijungia nuo vienos minties prie kitos ir tada vėl prie pirmos ir vėl… ir vėl. Kiekvieną kartą persijungdamos prie kitos užduoties smegenų veikla šiek tiek sulėtėja, jos pradeda klysti.

Miller teigimu, išmanūs telefonai mūsų smegenis verčia vienu metu galvoti apie kelis skirtingus dalykus tokiame lygyje su, kuriuo jos negali susidoroti ir tai turi įtakos mūsų darbo našumui ir bendrai minčių kokybei. Kiekvienai užduočiai smegenys turi prisitaikyti — persikonfigūruoti ir vietoje to, kad jos produktyviai darbuotųsi atlikdamos vieną užduotį, mes gaištame laiką kiekvieną kartą joms šokinėjant pirmyn atgal tarp kelių minčių jų šuoliui ir persikonfigūravimui.

Na gerai, mes nesugebame atlikti kelių užduočių vienu metu, kodėl mes tada bandome tai daryti? Kodėl egzistuoja nomofobija?

Miller sako, kad tai gali būti paaiškinta tuo kaip veikia mūsų smegenys. Mūsų smegenys susiformavo prieš šimtus tūkstančių metų nuo dabartinės stipriai besiskiriančioje aplinkoje, kai kasdien nebuvo daug naujos informacijos. Jei kažkas pasirodydavo naujo — tai galėjo būti plėšrūnas, maistas — todėl mes esame pratę į tai iš karto atkreipti dėmesį. Turint omenyje mūsų negebėjimą vienu metu galvoti apie kelis dalykus ir tai, kad mobiliuosius telefonus naudojame kasdien — tai prastas komplektas. Tai yra priežastis to, kodėl kartais nejučiomis žvilgčiojame į telefoną kai atėjus naujam pranešimui jo ekranas nušvinta arba kai padedate telefoną į šoną — norite į jį pažvelgti.

Mes be perstojo ieškome informacijos aplink save, tikriname pačius įvairiausius šaltinius net ir tada kai didelė dalis tos informacijos yra visiškai nesvarbi ar nesusijusi. Mes tiesiog negalime išjungti smegenyse informacijos ieškojimo funkcijos ir smegenys pačios ieško informacijos, kurios galėtų ieškoti“, — sako profesorius Earl Miller.

Vargu ar visos mus blaškančios funkcijos telefonuose: žinutės, el.paštas, internetas ir panašiai bus iš jo išgyvendintos. Ties, kai kurios kompanijos gamina telefonus specialiai „sukvailintus“. Pavyzdžiui „Galaxy J2 Pro“ — šis telefonas negali prisijungti prie interneto ir jame nepaleisi aplikacijų. Taip pat yra ir minimalistinio dizaino ir funkcionalumo telefonai iš kurių galima tik skambinti. Tačiau, man atrodo tokie sprendimai yra kiek per drastiški ir neatitinka nūdienos tempo ir poreikių. Nesėsim gi ant arklių vien todėl, kad automobiliai teršia orą.

Kur kas geriau būtų, jei telefonai taptų tiek išmanūs jog sugebėtų atskirti kada mes esame užsiėmę kokia nors veikla ir mūsų nereikėtų trikdyti įvairiais pranešimais ir atskirti kokie pranešimai šiuo metu mus yra aktualūs. Gloria Mark, psichologė vėliau pradėjusi dirbti technologijų srityje, o šiuo metu darbuojasi University of California Irvine informatikos departamente nemano, kad technologijos yra blogai. Ji kuria taip vadinamas gyvas laboratorijas, kuriose stebimi žmonės naudojantys technologijas kasdieninėje aplinkoje, o ne atskiroje laboratorijoje. Ji stebi jų darbo kompiuteriu aktyvumą ir tiriamuosius apkabinėja įvairiaisiais jutikliais padedančiais stebėti kaip žmonių patiriamas stresas susijęs su darbu, kurį jie atlieka.

„Taip, mes naudojame telefonus visą laiką ir tai blaško“, - sako Mark. Ji pastebėjo, kad mes „per daug multitaskiname“. Jos stebėjimai parodė, kad po to kai mes pažiūrime į telefono ekraną, iki vėl grįžtame prie prieš tai pradėtos užduoties vidutiniškai praeina apie 40 sekundžių.

Kaip ten bebūtų, tačiau telefonai, kurių kameros iš mūsų veido sugebėtų nustatyti jog mes šiuo metu esame užsiėmę „kažkuo rimtu“ ir mūsų nereikėtų blaškyti įvairiais pranešimais, o dar geriau net juos paėmus į rankas negalėtumėme jais dar porą minučių pasinaudoti — dar tolimoje ateityje. Žinoma, telefonas turėtų ir neleisti mums persitempti ir kas kažkiek įtempto darbo mums priminti, kad reikia atsistoti, prasiblaškyti. Panašią funkciją jau dabar „Apple“ yra įdiegusi „Apple Watch“ laikrodžiuose, kurie valandą išbuvus vienoje vietoje primena jog reikėtų atsistoti ir pajudėti.

Taigi telefonas, nors jis su laiku tapo gerokai išmanesnis ir didelė jame įdiegtų funkcijų dalis yra sukurtos mums padėti — jos tuo pačiu tapo ir mūsų priešu. Kartais X kartos jaunimas teigia, kad jie daug geriau multitaskina, nes yra gimę jau technologijų apsuptyje. Tačiau tai netiesa. Dar viena saviapgaulė. „Jei ką apie smegenis galima užtikrinai pasakyti gero, tai būtų tai, kad jos puikiausiai sugeba save klaidinti“, - teigia Earl Miller.

Žinoma, visi mes skirtingi ir gebėjimas greičiau persijungti nuo vienos užduoties prie kitos (apie du dalykus vienu metu mes vis tiek nesugebame galvoti) yra skirtingas. Tačiau, bent jau remiantis mokslininkų tyrimais, žvilgčiojimas į telefoną tikrai nepagerina mūsų produktyvumo, o ilgainiui šis įprotis gali išsivystyti į negebėjimą susikaupti, sutelkti dėmesio ar net sukelti priklausomybę. Visa tai mums tik sukels daugiau problemų gyvenime. Tad pasistenkime riboti tuos žvilgčiojimus, kurie 90 proc. yra mažiau svarbūs nei tai, ką tuo metu darome. Pasistenkime įjungti savikontrolės mechanizmą ir sureguliuoti telefonus taip, kad jie būtų mūsų pagalbininkai, o ne problemų sukėlėjai, bent jau iki technologijų kompanijos ir mokslininkai sukurs dirbtinį intelektą sugebantį atskirti kada mus trikdyti, o kada ne ir suprantantį kas mums šiuo momentu yra svarbu, o kas tik pašalintis skaitmeninis triukšmas.

Apie Ramūnas Blavaščiūnas

Fotografijos, geros technikos ir kavos mylėtojas

Vienas komentaras

  1. “buvo tiriamos 19-mečių berniukų smegenys”

    🙂

Parašykite komentarą

Į viršų